Dissimulation

Dissimulation – ne dažni svečiai spaudoje. Publikuojame 2012 metais parengtą Diovim žurnalo interviu su grupės architektu Stabmeldžiu.

 

Kaip pats paaiškintum grupės pavadinimą?

DISSIMULATION yra atstumas tarp dviejų kaukių. Tarp buities ir pragaro. Kaip kanalas tarp asmenybės ir personažo. Veidrodis. Veidmainystė? Būtent. Teatras yra veidmainystė. Persikūnijimas į kažką blogesnio. Krikščionys įsikūnija į kažką geresnio. Jų moralė — disimuliakras. Krikščionys vis dar dedasi esą sveiki.

 

Kaip manai, kodėl tiek daugelį žmonių taip traukia blogio asmenybės? Tepešas, Stalinas, Hitleris, Čikatila…

Kiekvienas giliai savyje yra buvęs ir Hitleriu ir Čikatila. Mūsų vaizduotės pilnos iškrypimų, valdžios troškimo, demonų. Ko gero žinojimas, kad istorijoje buvo tokių kurie bandė realizuoti savo demonus, padeda mums jaustis sveikais. Blogiukai iš tiesų nešė sunkesnę naštą nei Jėzus. Ant kortos jie pastatė ne kūną, o sielą. Ne laikinumą, o amžinybę. Jie nešė kaltės naštą. Pasmerkė savo sielas pragaro kančioms vien tam, kad mūsų vidiniai žvėrys būtų sotūs savimi pačiais. Kad išliktume nepakaltinami dėl genocidų ir revoliucijų. Tai yra jėga, kuri traukia. Jie juk irgi pasiaukojo vardan mūsų…

 

Kaip įsivaizduoji pomirtinį gyvenimą?

Pomirtinis gyvenimas yra ČIA ir DABAR. Tik čia ir dabar mes esame išplėšti iš absoliučios būties. Sapną nusako tos pačios charakteristikos, kuriomis mes apibrėžiame savo buvimą, arba tai, ką mes vadiname realybe. Iš tiesų realybė yra vaiduoklis, maja, miražas, kuriame nieko apčiuopiamo išskyrus sotumą ir tą neišvengiamą pabudimą, kurį prikimštas pilvas vadina mirtimi. Nepamirškime, kad iš tikrosios ultimate realybės neišeinama, nepasitraukiama ir nepabundama. Ir kol už gyvenimo stovi mirtis — išeities taškas, tol realybė nėra tvari. Greičiausiai tai ir yra pomirtinis gyvenimas. Galų gale, į šitą gyvenimą mes atėjome iš mirties, tad kodėl gi jo nepavadinus pomirtiniu gyvenimu?

 

_MG_1786Kokių tau teko patirti mistinių išgyvenimų?

Pirmiausia reikėtų konkrečiau apibrėžti mistinio išgyvenimo sąvoką. Keisti sutapimai? Apreiškimai? Haliucinacijos? Pakankamai pavojinga tema eskaluoti viešam diskurse. Žmonės linkę hiperbolizuoti asmeninius išgyvenimus ir menkinti kitų. Mistinis išgyvenimas giliai savyje yra neatsiejamas nuo baimės ir nepasitikėjimo: nepasitikėjimo egzistenciją kuriančių jėgų akivaizdoje. Mistika iš esmės yra nežinojimas, arba netikras žinojimas. Jeigu esi įsitikinęs, kad už tavo organizmo ribų tobuli dėsniai — mistiniam išgyvenimui vietos nebelieka. Tavo paties santykis su pasauliu yra didžiulis stebuklas. Kai kasdieninės rutinos apakinta mūsų sąmonė nebepajėgia palaikyti tikro santykio su šiuo stebuklu, ji ima ieškoti stebuklo surogatų. Tokiu būdu gimsta mistinis išgyvenimas. Tokiu būdu mes tolstame nuo tikrosios nuostabos ir spraudžiamės į dirbtinių nuostabų pasaulį, kuriame paprasti sutapimai tampa klaikiausiomis fantasmagorijomis. Taip, be abejo, kaip ir visi normalus blackeriai esu patyręs galybę mistinių išgyvenimų. Vėliau visus mistinius išgyvenimus išstūmė aiškumas. Ko gero išmokau stebėtis kūrimo stebuklu — tai ir yra svarbiausias mano mistinis išgyvenimas. Krintančios žvaigždės skaito tavo mintis? Be jokių abejonių. Ne protas yra pasaulyje, o pasaulis prote.

 

Mirtis šienauja mūsų artimuosius, draugus… Kaip tu susitaikai su šiomis netektimis ? Kas padeda nepalūžti dvasiškai?

Mes atpratę matyti mirtį. Laidotuvėse jos nė kvapo nėra. Laidojimo apeigos iš esmės yra skirtos mirčiai pridengti, paslėpti. Puiki terpe įsibujoti savigailos eržilui, egoizmui. Mūsų vokalistas Venomous dirba morge. Balzamuotoju. Kartą teko dalyvauti procese: buvo nuleidinėjami kūno skysčiai, siuvamas pilvas, per nosį kemšamas ligninas, kad netekėtų syvai, skutimas, pampersai, aprėdymas — viskas Venomous rankose. Jo kasdienybė. Tąkart tikėjausi atrasti TIKRĄ mirtį — be pompastikos, be emocijų, be vaiduoklių. Neradau. Mirties nėra. Mirties įvaizdžiu krikščionys teisina savo egoizmą, t.y. tik mirtis suteikia jiems priežąstį egzistuoti patiems. Tas personifikuotas, demonologizuotas mirties veidas tėra kaukė, kuria prisidengę fanatikai bando atimti iš jūsų amžinybę. Jų tikslas — įvelti jus į pradžios-pabaigos labirintą. Laidotuvėse jiems tai puikiai sekasi. Tačiau morge žvelgdamas į tą vietą, kur tikėjaus atrasti mirtį, radau tik save. Tikiu viena vienintele mirtimi — ta mirtimi, kuri neaplanko, nepasiima ir net nelyžteli nieko. Nei vienai minutei. Ji nieko negali sutepti, juolab įbauginti. Ta mirtis nėra JI. Ta mirtis yra AŠ. Ji amžina. Žmonės, artimi ir tolimi, man jūs visi mirę. Gimti, gyventi ir mirti reiškia būti buvus visatos sąmonėje — ten kur ESU ir ESU BUVĘS neturi jokio skirtumo. Ar tai padeda nepalūžti dvasiškai? Liūdėti, mąstyti, žavėtis, prisirišti, ilgėtis, kentėti yra žmogiška. Ar verta viso to atsisakyti? Juk būtent iš to ir nusikalame savo orumą Kūrėjo akivaizdoje. Savo pačių žmogiškumą. Niekada per laidotuves neteko gedėti. Baltas pavydas ir tiek.

 

Kokia yra žmogaus paskirtis? Dauginimasis? Kažin, nes ir bakterijos dauginasi. Raumenų auginimasis? Ne, nes liūtui žmogus jėga neprilygs. Gal visgi informacijos mainams? Nes tam yra pritaikytos mūsų juslės. Būdami sielomis įgavę biologinį apvalkalą mes iš aplinkos per jusles surenkame informaciją, kuri mirus nukeliaus į sielų avilį (kiti tai vadina Dievu, dar kiti Visatos Protu), kur ta informacija kažkam panaudojama. Nors tai ir skamba, kaip interneto prototipas… O kokia tau atrodo žmogaus paskirtis?

Pirmiausia manau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus stovi ant aukščiausio evoliucijos laiptelio. Vieniems tai nesako nieko, kitiems tai pasako viską. Mūsų fizinis kūnas yra universaliausias ir tobuliausias mechanizmas. Mūsų pačių nešiotojas. Visa gyvoji gamta yra tarpinės mūsų nešiotojo formavimosi pakopos. Žinoma, didžioji dauguma planetos gyventojų tapatina save su spazmais ir kūniškaisiais diegliais, nuovargiu ir pislumu. Nežinau nuo ko tai priklauso, bet jie yra nepakankamai pajėgūs būdrauti — stebėtis, kvestionuoti savo pačių buvimą planetoje. Ko gero mūsų paskirtis ir yra atskirti savyje VERTINTOJĄ nuo nešiotojo. Tai ir būtų kertinis dvasingumo principas. Vertintojas savo esme yra kūrėjas — sąmonės nuostata, kurioje medžiai ir artimieji, ir naujausi ferariai įgauną prasmę. Tikrąją teisę egzistuoti. Kame egzistuoja žvaigždes, kurių mes regėte neregėjome? Ar jos apskritai egzistuoja? Žmogus yra zona, kovos laukas, kuriame grumiasi du pagrindiniai visatos komponentai: materijos akivaizdumas ir priešpriešos akivaizdumas. Tai kas skiria materija nuo priešpriešos ir yra tai ką aš vadinu žmogiškumu, dvasia. Šiais informacinių technologijų laikais žmonija degraduoja kaip niekada anksčiau. Komplikuotos gyvenimo tempą kurstančios erdvės apiplėšė mūsų misiją. Milijardai asmenybėmis galėjusių tapti individų nusigrūdo paskui kompiuterį kaži kokiais kibernetiniais kanalais vien tam, kad baziniai išlikimo principai suteiktų kuo sotesnę ramybę. Žmonija grįžta į gyvulį. Nesvarbu kuo jis melžiamas: rankomis ar klaviatūra. Negaliu atstovauti verslininkų, vaikus auginančių mamyčių ar politikų poziciją, bet ŽMOGAUS paskirtis planetoje yra siekti savasties, siekti to visatos dėmens, kuriuo mes skiriamės nuo gyvūnų, nuo vienas kito, nuo akmenų, nuo materijos, nuo nešiotojo.

 

Savižudybė… Kada ji pateisinama? Ar verta mirti dėl idėjos? Nors eidamas gatve dažnai sutinku biologinius robotus, kurių sielos jau senai numarintos ir jų akyse nebedega dieviškoji kibirkštis…

Keblus klausimas. Rizikingas. Bijau, kad gali patekti į senų davatkų ar užsiangažavusių puritonų rankas. Kartais pralaužti sumedėjusį žmonių kiautą nepajėgus net blaivas filosofinis požiūris. Savižudybėje nematau nieko ypatingo. Vieni dauginasi, konstruoja savo ir savo būsimų kartų ateitį, kaupia įvairų šlamštą, žiūri reklamas, kenčia nuo klaidingų idilijų, seka autoritetais net neatsižvelgdami į tai, kad jų veikla netiesiogiai pražudė tūkstančius kitų to paties siekusių avinų gyvybių. Siekti to bet kokia kaina. Tas reikalauja pastangų. Stiprumas, įprotis nuolatos atiduoti pastangas yra vidutinybės savybė. Nutraukti šias pastangas, nustoti lėkus ir atsisukti tiesai į akis reikalinga drąsa. Bebaimiškumas egzistencijos akyse. Mintys apie mirtį dažnam iš mūsų tik trukdo atiduoti pastangas. Paradoksalu, bet be drąsos, be kosminio smalsumo, be noro nors trumpam palikti fizinį kūną, išsimaudyti transcendencijos gelmėje, mūsų pastangos maitina tik siaubą.

Perfekcionistas, pragmatikas visa gyvenimą dirba todėl, kad bijo tingėti. Tingėjimo jis net nebandė pažinti. Tingėjimas jam yra ta gūdi nežinia, kurios jis niekaip nepavadintų namais. Savižudybė yra drąsiųjų metas grįžti namo. Dar niekas neįrodė, kad vidutinybės kelias pranašesnis, svarbesnis ar reikšmingesnis. Tačiau čia apie filosofinę savižudybę. Savižudybės kaip priekaišto pasauliui nesuprantu. Tokiai savižudybei nereikia nei drąsos, nei pastangų.

 

dissimulation_dainiusKokia sapnų prigimtis? O gal mes dabar kaip tik sapne, o sapnuodami esame realybėje?

Kiek geometrinių linijų gali susikirsti viename taške? Kiek erdvės užima sapnas? O atmintis irgi sapnas? O gal atminties visai nėra. Amžinieji dalykai negali būti siaurąja žodžio būti prasme. Yra tiktai trūkčiojanti, punktyrinė užmarštis. Fraktalas. Visatos neiškrapštysi nei iš vieno gyvo sutvėrimo. Paradoksalu — pati būdama viso kas egzistuoja bazine sudedamąja dalimi, visata mūsų buityje užima 0,02 % dėmesio, ir tai ne pas visus. Mes nematome ne tik mirties, bet ir savęs pačių. Filme „Matrica“ labai gerai iliustruojamas dipoliariškumas, konfliktas/santykis tarp pradų: sapno ir realybės, intuicijos ir logikos, smalsumo ir aiškumo. Egzistuoja du tipai žmonių: klaustukai ir šauktukai. Šauktukai gyvena matricoje. Klaustukai kovoja su matrica. Grumiasi šaukštas mums ir šaukštas pats savaime. Gyvenime irgi: vienus domina matrica — jiems užtenka turėti, kitus domina architektas — žinojimas. Įtariu, kad esu pats savo architektas, ir esu visiškai įsitikinęs, kad tiek sapnuose, tiek realybėje aš esu lygiai tas pats AŠ. Tai buvo viena linija. Visos įmanomos linijos tašką padaro erdve.

 

Nupasakok pakitimus grupės skambesyje ir tekstuose nuo demo iki dabar.

Niekada studijoje neužsibūdavome per ilgai, todėl visuose albumuose, išskyrus IŠKELK IR IŠNIEKINK yra nemažai chaltūros. Kartais buvo patingėta parepetuoti, kartais padauginta. „Juodo Mėnulio Pasveikinta“ buvo pirmoji mūsų akistata su įrašų studija. Buvom jaunimas iš provincijos, pripratę groti rūsy, „Ventos“ kubais ir atsitiktinio komplektavimo būgnais. Nelabai žinojome ko norėjome, bet neblogai orientavomės tame, ko nenorėjome. Kompromisas tarp mūsų ir garsisto gavosi pusėtinas. Visi abjobai — dėl patirties stokos. Garsas nesigavo šiaurietiškas, kaip tikėjomės, nes garsistas prieš tai krapštėsi prie Jonio ar tai Hiperbolės. Kaip ten bebuvę, garsas išėjo specifiškai tipiškai lietuviškas, bet jau įvyko faktas, kad apsilankėme įrašų studijoje ir įrašėme demo. Pirmoji iniciacija. „Juodo Mėnulio Pasveikinta“ generatorius muzikine prasme buvo Žilvinas. Gitara buvo jo antroji stiprioji pusė. Pirmoji stiprioji pusė buvo klavišai. Dėl šios priežąsties niekaip negalėjome sau leisti atsisakyti klavišų. Sintezatorius demo juostoje buvo pagrindinis varomasis instrumentas. Žilvino priėjimas prie Black Metal buvo labiau iš Burzum prizmės. Atmosfera, melancholija, epiškumas. Tekstus rašė Venomous. Jau paauglystėje jis pasižymėjo padidintu susidomėjimu ezoterika, ypač tanatologine tematika. Kas galėjo pagalvoti, kad dabar, po dvidešimties metų, jis dirbs morge balzamuotuoju, maža to, antruoju specialistu Lietuvoje…

Atėjus Nekrofagui gitara išėjo į pirmą planą, įgavo plėšrumo ir ekstravagantiškumo. Nekrofagas kapotas, mėgsta netikėtumus, sustojimus, zigzagus — jo požiūris buvo radikalesnis, kietesnis kaip metalisto. Nekrofagas klausė griežtesnes grupes — Immortal, Satyricon, Morbid Angel, Deicide. Išėjus Žilvinui pasidarė nereikalingi ir klavišiniai. Ėmė formuotis naujas grupės veidas, atsirado vieningesnis požiūris į tai ką darome. Imta koncentruotis į ritmiką, atsisakyta melodingumo.Naujausias albumas neleis meluot: kas po demo juostos „Juodo Mėnulio Pasveikinta“ pavadino DISSIMULATION perspektyviu kolektyvu, buvo velniškai teisus. Mes nesame produktyvūs, tačiau mūsų diskografijoje nėra nei vieno albumo, kuris pranoktų naujausią. Progresas? Po kiekvieno albumo ilsėdavomės tris metus. Per tris metus galima gyventi taip, kad vėl atsirastų ką pasakyti.

IŠKELK IR IŠIEKINK be jokių abejonių pats brandžiausias grupės darbas. Galima pajausti, kad šiuo albumu nebesistengiame perspjauti savęs, o grojame tai, ką patys norime. Pavyko išvengti neatidirbtų vietų. Viskas darnu ir sisteminga. Tekstus rašiau aš, ir tai pareikalavo ko gero daugiausiai pastangų visoje albumo kūrimo eigoje. Jeigu atkreipsite dėmesį, tekstai naujajame albume rašyti taip, kad kiekvienas skiemuo sinchronizuotųsi su ritmika. Tai nebuvo lengva. Sunku žaisti skiemenimis nenuskurdinant minties. Black Metal – rizikingas žanras. Jame vienas neteisingai emociškai suinterpretuotas žodis gali padaryti visą tekstą juokingu. Negalima pamiršti ir dar vieno svarbaus faktoriaus: nuo EP „Miglose“ laikų niekada nebeįsirašinėjame Lietuvoje. Todėl garso inžinierių Gints Lundbergs iš Latvijos FENIKSS įrašų studijos laikome ketvirtuoju savo grupės nariu. Jis kuria nei daugiau nei mažiau — lygiai pusę mūsų muzikos. Jo dėka prie DISSIMULATION nelimpa nevykusi Lithuanian sound etiketė. Eternal respect to Gints.

 

Nežemiškų civilizacijų paieškos… Ar tame nėra kažkokios “mesijo laukimo” analogijos? Kad atseit atvykę pilkaveidžiai mums atneš taiką ir sotų gyvenimą amžių amžiams, o gal kaip tik atvirkščiai — įrengs čia savo koloniją ir pavers čiabuvius vergais, kaip tai šimtus metų darė Britanijos, Ispanijos, Portugalijos kolonizatoriai? Juk ir tiems čiabuviams atvykėliai dažnai pradžioje atrodydavo, kaip likimo siųsti baltieji dievai nešantys taiką…

Žinojimo stoka. Stebuklo surogatas. Kažkada kažkokiame krišnaitų veikale skaičiau žodžius, kuriuos perteikčiau taip: mes galime išsikraustyti į mėnulį, tačiau nepabėgsime nuo ligų, senėjimo ir mirties. Nežinioje mes pajėgus atidengti tik tiek pasaulio, kiek siekia mūsų technologijos — racionalusis protas. Kolektyvinė sąmonė. Už jos ribų — subtilesnė sferos dalis — nuojautos. Racionalusis protas ten nesiekia. Nuojautos yra intuityvusis laukas. Ką menininkai, išprotėję fantastai atranda nuojautose, ta dažniausiai praėjus tam tikram laiko tarpui patvirtina ir įrodo mokslininkai. Materialiame pasaulyje nenutinka nieko, ko prieš tai nebuvo prote.

Iš visatos į mūsų širdį smigsta didžiausias mūsų siaubas ir plieskia galingiausia visatoje šviesa. Ten knibžda visko: aureolių, ateivių, juodųjų skylių, kvazarų, serafimų, kuvaldų, strėlių, karietų, asteroidų, piramidžių, dimensijų, avatarų, fraktalų. Deja visa tai mus pasiekia tiktai per plokštumas. Plokštumų žmonės. 2D. Kažkokia japonų patarlė byloja: jeigu tiki viskuo ką skaitai, geriau neskaityk. Vieni pusę gyvenimo prasislapsto nuo savęs ir savo vidinių demonų, kiti visą gyvenimą vaikosi angelus. Religinis žmogus apsistato stabais. Apgyvendina ten savo bejėgiškumą. Be simbolio jis jau nebegali kovoti su siaubu. Ateiviai taipogi yra vienas iš baimės pavidalų. Holograma. Hiperbolizuotai pažangių technologijų baimė ima veikti vos ne antgamtiškai. Jeigu jie ir yra, tai jie be jokios abejonės priklauso šiai realybei ir pasiduoda tiems patiems dėsniams. Nei trupučio nenustebčiau, jeigu ateiviai pasirodytų esą būtent tokie, kokius juos paišo. Juk pagal naujausius kvantinės fizikos ir budizmo dialogo rezultatus, sąmonė yra pirminė. Observers effect. Kad ir kokie būtų ar nebūtų ateiviai, esmė ir pagrindinis uždavinys yra tavyje, ŽMOGAU. Tu čia ateivis.

 

Kriogenika. Lavonų užšaldymas, siekiant ateityje atgaivinti jį. Ar tai neprimena pirminių mumifikavimo ir balzamavimo tikslų? Kad būtų kur sielai grįžti…

Kaip pirštu į akį. Kriogenika galėtų atstovauti mokslą apskritai, nes pagrindinės mokslinės tendencijos žmonijoje remiasi eksperimento prioritetu. Vardan eksperimento galima papilti šipuliais Nagasakį arba sulipdyti veikianti Frankenšteiną, galima prisivaksuoti į papus želatinos, sukonstruoti dalelių greitintuvą. Kuo greitesnį, kad pabėgtume nuo mirties. Girdėjau, kad mirtis yra Higso bozonas.

Šiuolaikinis mokslas kybo toje pačioje nežinomybėje, kurioje kybojo ir senovės egiptiečiai. Tik žmonės šiais laikais visiškai susiprofanavę amžinybės akivaizdoje. Jie iš pūvančio savo paties balvono nori išgauti amžinybę. Eksperimentas yra žmogaus parazitavimo būdas.

 

Ką laikytumei šių laikų erezija? Ar kartais neatrodo, jog šiais liberalizmo, tolerancijos propagavimo laikais kova už tradicines vertybes turi eretiškumo?

Jeigu planetoje nebūtų gudrių žmonių, neblogai veiktų ne tik tolerancijos, bet ir komunizmo, krikščionybės principai. Tie principai būtų net nereikalingi. Todėl mūsų vadinamos tolerancijos veidas visada iškreiptas, netobulas. Prisipažinkime, kiekvienas esame peržengę tolerancijos ribas. Normos. Nematomos tolerancijos bangos. Mes toleruojame tik tokius pačius kaip mes patys, mes įsijaučiame tik į tuos vaidmenis, kuriuose buvome patys. Visuomenė. Babelio bokštas. Žmonija yra pajėgi statyti vieną bendrą kūrinį, tačiau rasti bendrą sprendimą reikia dviem skirtingoms kalboms. Mokslo pasaulis niekada neapskaičiuos savo beprasmiškumo. Mokslui būtinas naujas žiūros taškas. Technologijų pagreitis didžiulis.

Tačiau, mokslo pažanga davė minčių ir savo priešingybei, kitam žmonijos planui — intuityviesiems, išneštiems, menininkams, mąstytojams.

Žmonijos intelektas nuodugniai išsistudijavo savo fiziologinį organizmą, ir nusistatė, kad mūsų kūnai yra sutverti patirti būsenas. Gamta mums davė daugybę pozityvių medžiagų, kad padėtų mums tas būsenas patirti. Mūsų būsenos yra mūsų kūrimo plane, jos mūsų realybė. Mokslo dėka žmonija išmoko saugiai persikelti į kitą savo sąmonės žemyną, susisiekti su intuicijos pasauliu, tačiau tokie žmonės yra mūsų visuomenės eretikai. Jų yra, tačiau jie draudžiami už ereziją — už savo pačių būsenas. Eretikai rūko žolę, valgo grybus. Beje, jų sparčiai daugėja. Žmonija neišvengiamai artėja prie kolektyvinės būsenos momento, kai visa planeta sulaikys kvėpavimą ir atsitokės… Ir tada planetos raidoje atsiras naujas poslinkis.

 

Telegonija. Trumpai tariant — kuo daugiau mergina turėjo partnerių, tuo labiau teršiamas būsimų vaikų ir jų palikuonių genofondas. Daug kam tai atrodo kaip eilinė pseudomokslinė hipotezė, bet verta prisiminti, retų veislių kalės ir kumelės ypač saugomos nuo santykių su nekilmingais patinais, kitaip gims nieko verti mišrūnai. Islamo šalyse neretai tėvai užmuša piktadarių išprievartautas dukras, nes kitaip gimtų nusikaltėlių atžalos su paveldėtomis ydomis. Senovėje galiojo draudimai tuoktis su svetimšaliais ar kito tikėjimo žmonėmis, saugantis genetinės taršos. Ką manai apie visa tai?

imgo-2
Labai rafinuotas klausimas. Nesu įsitikinęs ar turiu pakankamai pagristos erudicijos diskutuoti genetikos klausimais. Asociatyviai randu sąsajų su fizikiniu entropijos dėsniu, kai uždaroje sistemoje pokyčiai linkę niveliuotis. Pavyzdžiui įpylus į kibirą šalto ir karšto vandens, per tam tikrą laiką vandens temperatūra pasidaro vienoda. Ko gero globalizacija, rasių ir tautų maišymasis ir yra laipsniškas vystymasis tų sąlygų, kuriose susiformuos aukštesnė, prisitaikymo atžvilgiu patvaresnė rūšis. Evoliuciškai mums maišytis su kitomis rasėmis nei privaloma, nei neprivaloma. Mes to nekontroliuojame. Beje, klausime paminėtiems argumentams galima rasti ir kontrargumentu: ligras — tigro ir liūto mišrūnas. Visais parametrais pranašesnis ir už tigrą ir už liūtą.

Neseniai skaičiau Froido veikalą “Totemas ir Tabu” — būtent apie visas incesto baimes ir kaip tai atsispindi mūsų šeimyniniuose santykiuose, bendruomenėje. Tai labai sudėtingi dalykai, kuriose pats savo asmenines kompetencijos neturiu. Būčiau paprasčiausiai priverstas cituoti Froidą.

Telegonija man iš karto sukėlė asociacijas su berods Jungo pavartotu terminu teleologija. Viskas susiję su ateitimi. Ateities, deja, mes žinoti negalime taip, kaip mums to norėtųsi. Ateitį mes dažniausiai tik nutuokiame: apglėbiame bukais savo kasdieninių inercijų pirštais. Nutuokiame, kad už trejeto valandžikių reikės eiti užvalgyti. Nutuokiame, kad padirbėjus savaitgaliais, gausime didesnius pasitenkinimo reitingus. Nutuokiame, kad jeigu išleisime dukrą už kitataučio, visas kaimas išpyzdavos. Vilčių ir nevilčių miražai. Žinoti ateitį yra grožėtis rožės žiedu be savęs.

 

Draugystė… Ar šiais laikais nėra pernelyg dažnai šis terminas skiriamas bet kam? Pagal kokias savybes renkiesi draugus?

Draugystė yra kai matai kitą žmogų gražų. Ko gero tai mūsų pačių savybė. Tik nuo mūsų priklauso, kokius mes matome kitus žmones, ir tik matymas apsprendžia tai, kokie esame mes patys. Kažkada sužavėjo Lavėjaus mintis: “Jeigu visus žmonės mylėsime vienodai, skriausime tuos, kurie verti mūsų meilės”. Dabar ta mintis nebeatrodo tokia patraukli. Kažkokia išskaičiuota — tarsi mylėti savo artimą būtų kažkas ypatingo, nebūdingo mūsų prigimčiai. Lavėjus per didelis ir per ryškus pragmatikas, kuris kūrybingai užsidirbo pinigų. Kartais man atrodo, kad esu nevertas nei vieno savo draugo. Ne dėl to, kad pats jausčiausi chujovas, o todėl, kad turiu neįtikėtinai tikrų draugų, tokių, kuriuos drąsiai galima būtų pavadinti Žmonėmis. Gyvenime mane supa labai stiprūs žmonės. Bijau, kad esu silpniausias iš jų.

Tik draugą įmanoma mylėti besąlygiškai. Pagal kokias savybes aš renkuosi draugus? Nemanau, kad teisinga būtų įvardinti tai žodžiu “renkiesi”. Aš nesirenku draugų. Vienus draugus randu gyvenimo kelyje, kiti randa mane. Labiau mėgstu žmones, kuriuos pavyksta prajuokinti. Moterys draugės? Jeigu su moterim įdomu — apie tai nutylėkim.

 

Priešai… Ar mes nekuriame jų instinktyviai? Juk jau vaikystėje žaisdami kieme pasiskirstydavome į geriečius-blogiečius… Ar nėra tai tik savojo “Aš” antipodo ieškojimai?

Visiškai teisingai. Tik nugalėję patį galingiausią pasaulyje priešą — patį save, aplinkoje nebeturėsime nei vieno savęs verto priešo. Mūsų neapykanta yra ne kas kita, o mes patys. Reikia kalbėti su savo neapykanta, gerbti ir mylėti ją. Taip ji neutralizuojama. Mažų mažiausiai transformuojama. Mūsų neapykanta visuomet randa priežasčių, kaltinimų, užgaulių žodžių. Gamta yra natūrali. Joje kaltės jausmas neegzistuoja. Hesė rašė apie tai, kad vienintelis taikos būdas nugalėti — pasiduoti, nesipriešinti, nepasiduoti karo taisyklėms.

Šiaip prisigalvoti visokių ideologinių priešų yra visai žavu: sportas yra puikus taikaus karo pavyzdys. Neteigiu, kad niekada gyvenime neturėsiu priešų tikrąja to žodžio prasme. Gyvename neramiais laikais. Nepažįstu savęs kovoje dėl gyvybės. Neįsivaizduoju koks bučiau jeigu tektų žudyti. Kartais deleguodami priešui visas neigiamas jo savybes visai neblogai reabilituojame save. Jeigu savas — partizanas, laisvės kovotojas, jeigu svetimas — teroristas, banditas. Man atrodo, kad matrica, mūsų realybė yra sąmoninga, ir priešus ji mums siunčia būtent toje srityje, kurioje mums reikėtų šiek tiek apkarpyti sparnus. Priešai yra per didelių svajonių požymis. Karma. Lazda turi du galus. Superstygų teorija. Dipolis. Beje, manau, kad konfliktinės situacijos sudėtyje didesnė dalis kaltės turėtų tekti kaltintojui.

 

Biblija… Atrodo, jei jos nebūtų, tai neliktų juodmetalio ideologinės bazės, scholastinių disputų, tūkstančio meno ir architektūros šedevrų. Kaip įsivaizduotum Europos civilizaciją be biblijos? Gal įsiviešpatautų helenizmas?

Kas man darbo ta Biblija. Ja parašė vertėjas iš rusų kalbos. Į rusų kalbą ją greičiausiai išvertė iš dar bent trijų tarpinių kalbų. Galutinis Biblijos variantas buvo kompiliuojamas perkompiliuojamas Vatikano šimtmečiais. Lopyta perlopyta idėja kuriai paklūstama neatsižvelgiant į naujai atsiveriančias skyles. Tarytum Biblijos neišmanymas padarytų žmones labiau baudžiamais.

Pažangioji žmonija jau seniausiai perėjo prie tiek subtilesnio, tiek sudėtingesnio pobūdžio tekstų. Krikščioniškosios idolatrijos simboliai orientuoti į išorinį minkštumą — puikus taikinys ekstremalesnėms išraiškos formoms. Todėl antikrikščioniška pozicija metale visuomet priduoda cinko, jėgos, revoliucijos, be abejo, ir koncepcijos. Biblijoje mažai reikšmės skiriama gamtai. Mat jos labai antgamtiška misija. “Pradžioje buvo žodis” — esminė klaida. Amžinybė negali eiti su mumis paraleliai. Pradžios ieškojimas rodo krikščionybę stokojant sąlyčio su amžinybe. Bažnyčiose viskas žėri ir blizga. Bet tai tik būsenos parodija. Pas juos draudžiami visi pažinimo šaltiniai. Europos civilizacija be Biblijos? Kaip ir be demokratijos. Istorine Biblijos rolė gerokai pranoksta autentiką ir praktinę naudą. Tai be jokių abejonių vienas giliausiai įsišaknijusių simbolių. Egregoras. Tekstas Europoje plito skausmingai. Agresyviai. Jeigu ne tekstas, tu barbarų iš kurių kilome mes būtų nelikę. Galbūt Lietuva būtų gerokai didesnė, tik pavadinimas būtų kitas.

 

Kanibalizmas… Gal jis liko mumyse giliai užslėptas ir laukia tinkamo momento? 18 amžiuje Vilniuje per badmetį, NEP’o laikotarpių Rusijoje jis klestėjo — vaikai valgė tėvus, tėvai — vaikus… Semitų apipjaustymo paprotyje galima įžvelgt užuominų į kūnišką auką dievui-žmogėdrai. Rabinai atlikdami brit milą, nupjovus apyvarpės dalį, nučiulpia tekantį kraują berniukams. Beje, pamačius dailią merginą norisi tarsi “pasmaguriautu šia stirniena”..

Niekada nepersistengiu įsivaizduoti tokius dalykus realistiškai. Šiuo aspektu esu normalus. Bet kokios aliuzijos į kanibalizmą kelia pasibjaurėjimą. Manau psichoanalizė šiais laikais turėtų daug ką pasakyti šiuo klausimu. Čia tas pats kaip ir kraujomaiša. Visa antikinė literatūra pilna kanibalizmo ir incesto atvejų. Berods Venera atsirado iš pimpalo galo, o ar tik ne Edipas kažkam savo tėvus supenėjo. Kronas Dzeusą surijo. Gerai nebepamenu. Daugelyje kultų SUVALGYMUI skiriama didžiulė reikšmė. Sąsajos su ciklu, atgimimu, regeneravimu. Saulė praryja mėnulį, tamsa praryja saulę.

Šiaip įmanomas biologinės reinkarnacijos modelis: mitybos grandinė yra energijos transformavimo procesas. Todėl visa ką virškindamas įsisavina mūsų organizmas, pereina į mūsų valios kontrolę, t.y. pasijungia į mūsų energetinę sistemą. Negyva ląsteliena tampa statybine medžiaga gyvam, jaučiančiam organizmui. Šia pakankamai logiška sąsaja grindžiamas primityvių genčių totemizmas. Suvalgius lokio širdį — įgyjama lokio savybių. Virškinimo, atrajojimo, kramtymo, šikimo, gimdymo, dročinimo, bučiavimosi, vėmimo frikcijos, spazmai, traukuliai, orgazmai veikia uždaro, nuolat atsikartojančio, pulsuojančio prado principu. Ko gero panašiai žiaukčioja ir pati visata. Amžinai atsinaujinanti gyvatė, Leviatanas ryjantis savo uodegą.

Na tai ko gero tenka įžvelgti dvi kanibalizmo rūšis: ritualinis ir maniakinis. Nežinau kokios tarp jų sąsajos, bet tikiu ritualo kaip neurolingvistinio programavimo galia. Teko skaityti, kad sąmoninga žmonijos raida ir pasąmonė prasilenkia ant kokių dviejų šimtų metų t.y. pasąmonėje žmonija dabar išgyvena tai, kas buvo realiai aktualu prieš du šimtus metų. Teko girdėti apie genetines mutacijas, kai žmonės pagimdydavo uodeguotus, žvynuotus kūdikius. Rudimentai.

Psichoanalizėje irgi galima rasti analogijų. Visokių dvasinio pobūdžio sutrikimų, kai žmogus įstringa tam tikroje raidos fazėje, nustoja vystytis. Įprastai padidėja jo seksualinis alkis, atsiranda elgesio deviacijų. Žmogus, šiuo atveju ligonis, atsijungia nuo kolektyvinės sąmonės lauko, iškrenta iš bendražmogiškosios moralės konteksto. Jis ryja smėlį, šūdus, kitus žmones, kandžiojasi, laižosi — ir taip išsiduoda pasąmonėje žinąs, ką reiškia būti gyvuliu. Gamtoje kanibalizmas ne toks jau ir retas. Tačiau žmogus kaip sociali būtybė su kanibalizmu nesiderina. Šis tabu susijęs su aukštesnės kategorijos planu — empatija, savivoka, estetika. Ji sulaužyti — reiškia būti nesveikam, arba turėti savų tikslų — įprastai galios. Liga arba pakazūcha.

 

Tikriausiai teko bendrauti su Lord Ominous? Koks jis išliko tavo prisiminimuose? Kaip manai, ko jis būtų dar pasiekęs, jei tebebūtu gyvas?

Jeigu reikėtų įvardinti reikšmingiausią Lietuvos metalo istorijoje albumą, nežinau kuris užimtų pirmą vietą: “Mors Ultima Ratio” ar “Kai Pilnaties Akis Užmerks Mirtis”. Paskutinis ANUBI darbas — puikus pavyzdys, kad šedevrą galima sukurti ir lietuviškomis sąlygomis. Tai labai gilus albumas menine/filosofine prasme. Vien ko verta pasaka “Tarp Akmens ir Veidrodžio”. Labai organiškas albumas, pilnas aranžuočių ir improvizacijų, labai intuityvus, atveriantis transcendencijos didybę. Persmelktas makabriškų nujautimų, avangardinio patoso.

Savo INTRO naujausiame albume dedikavome Lord Ominous. Didelis žmogus. Savo tapybos darbais jis kalbėjo daugiau negu muzika. Anais laikais ANUBI buvo kultas. Susirašinėjau su Martynu laiškais. Palaikėme ryšį, iš kurio gaudavau daug. Kiekvienas tuometinio autoriteto žodis tapdavo kanonu, gyvenimo nuostata, nuoroda į TIKRĄ kelią. Jau vien straipsnis tuometiniame “Mes” turėjo užtektinai pagaulumo ir emocijos. Tai buvo pirmasis projektas Lietuvoje, kuris atvėrė naujas nišas metalo muzikoje. ANUBI parodė, kad stebinti galima ne tik technika ir pasiruošimu, bet ir paslaptimi, atmosfera, idėja. Vien jų stiliaus pavadinimas nusmelkdavo iki pat šaknų. Ritual pagan egyptian atmospheric ar kažkas tai tokio.

Nespėliosiu, ką būtų nuveikęs Martynas, jeigu būtų gyvas, bet užrašysiu vienos legendinės grupės gabalo pavadinimą: “Only The Good Die Young”. Vėlinių naktį, kai tūkstančiai žmonių buvo pajungę savo maldas Anapiliui, Venomous, tas kuris palydi į Anapilį, atliko ritualą ir atidavė duoklę Lord Ominous. Gražinome jam tą jėgą, kurią buvome pasiskolinę. Ilsėkis ramybėje. Kas tu buvai mes esame, kas tu esi, mes būsime.

 

Kokios gyvybės pradėjimo versijos tau dabartiniu metu atrodo priimtiniausios? Nežinau kas šaus galvon man po metų, bet dabar mintyse sukasi tokia: vyras — energija, moteris — materija. Akto metu prieš orgazmą atsiveria astralinis portalas, pro kurį per vyrą (tarsi laidininką) siela (šizofrenijos atvejais — net kelios sielos) pereina energetiniu pavidalu gimdon. Dažnai pasitaikantis nuovargis vyrui po akto gali būti gyvybinių išteklių eikvojimo pasekmė. Nes visgi sperma ir kraujas savyje talpina gyvybinius-energetinius syvus.

Gyvybė niekada negali prasidėti ir niekada negali išnykti. Energijos tvermės dėsnis. Virsmas yra vienintelis būties būdas. Yra daugybę akivaizdžių dalykų, kurių neįmanoma įrodyti. Kaip aš pats sau pačiam atsiradau atsiminti negaliu, nors kuo puikiausiai atsimenu kai dar buvau spermatozoidas. Turėjau uodegytę, raižiau kur norėjau, ir buvau pats pajėgiausias. Na, tai juk irgi buvau aš, ar ne? Na bet nežinau kas čia labiau sapnuoja: kokie dar spermatozoidai? Neatsimenu aš jokiu spermatozoidų. Aš jų net nematęs gyvenime. Greičiausiai spermatozoidai kilę iš dar subtilesnio rango būtybių — nanospermatozoidų.

Vengiu įsivaizduoti sielą pavidalu. Tai sunki užduotis — neišvengiamai priveda prie fantasmagorijų. Negalime žvelgti į sielą iš trečio asmens perspektyvos. Nebent sfera.

Nekontroliuoju pabudimo. Tą žinau tiksliai. Kuo daugiau žmogus patiria alternatyvių būsenų, tuo jam tampa akivaizdesnės paralelės.

Nebūtis niekaip nepretenduoja į absoliutą, tad nėra ko baimintis — šimtmečiai kai miegi ir nieko nesapnuoji prabėga kaip sekundė. Mes dar pabusime ir pabusime ir pabusime.

Sutinku, kad moteriškąjį pradą atstovauja erdvė, materija — šaknis mater nurodo į moterį. Vyras tokiu atveju atstovauja laiką. Tai šiek tiek logiškesnė, ir jau kažkieno išrasta priešprieša. Kvantinė fizika jau pametė ribą tarp materijos ir energijos.

O kur jūs galvojate vyksta orgazmas? Vien tik jumyse? Tikras orgazmas vyksta galaktikose. Netikras — lovos paslapčių klostėse.

Erosas vienintelis pajėgus nugalėti Tanatą. Manau, kad orgazmas yra būtent ta meilės koncentracija, kuri yra palanki naujai harmoningai gyvybei užsimegzti. Todėl dirbtinis apvaisinimas yra klaikus. Iš kokios emocinės atminties gyvens tas žmogus ?

 

Koks yra sąžinės matas? Ar kartais moralė netenka prasmės skirtingų santvarkų metu, kaip pavojingas gyvybei priedas?

Gudrumas, melas, apgavystė, puikybė — visa tai yra silpnųjų būdas būti stipriems. Stipriųjų būdas būti stipriems yra gerokai sunkesnis. Kai turi sąžinę, atvirumą, nuoširdumą, neretai lieki durniaus vietoje. Pasaulis labiausiai slegia atvirą žmogų, tačiau tas slėgimas — įrodymas, kad žmogus eina išbandymo keliu. Turėti sąžinę reiškia turėti empatijos jausmą — suvokti, kad kita gyva būtybė yra tu pats.

Žinok ko nori iš gyvenimo ir leisk tai žinoti kitiems. Elkis taip, kad netektų pažadinti savyje budelio, baudėjo. Kaltės jausmas labai destruktyvi jėga. Tai ir yra sąžinė.

Antra vertus, berods Nyčė yra pasakęs: “Tas kuris save niekina — vis tiek gerbia save. Kaip niekintoją”. Tai ko gero apie vidinį mūsų cenzorių — nyčiškosios valios šaltinį.

Moralė? Nežinau. Arba ji individuali, arba bukagalviams.

Sovietmečiu darbo pirmūnas būdavo gerbiamas žmogus. Darbas jį puošdavo, o ne į kuprą riesdavo. Senovės Romoje dirbti buvo žema. Dirbdavo tik lopai. O dabartinėje Lietuvėlėje nei vieno lopo neliko — visi verslininkai. Dirbantys visi prasigėrė. Štai ir moralė.

Teko daug bendrauti su asocialiais žmonėmis, alkoholikais, narkomanais, nuteistaisiais. Kiekvienas iš jų turi moralę — “paniatkes“. Reikia tik įsijausti į tą moralę — ir ji taps visai pagrįsta ir suprantama. Ką jūs galvojate tik aukštuomenėje moralė? Atvirkščiai. Pinigai iš žmogaus padaro didžiausią kiaulę. Neturėjimas — ne yda. Jeigu žmogus prasigėrė, neteko namų, liko ant gatvės — tai tik įrodymas, kad jis geras, nuoširdus, nesugebantis atstumti, atsisakyti, apgauti. Tai ne jūs padlos džipų, kadilakų, plazminių televizorių prisipirkę, primachinavę savo tuštybės. Verslininkai blet, tfu. Išsipirkite iš Mirties licenciją, antraip mirsite dar liūdnesnėmis aplinkybėmis: visko pertekę, bet vis tiek kaip šunys.

 

Dažnai tenka skaityt, kaip pilietis X keliauja semtis dvasinio įkvėpimo į Indiją ar kitas Rytų šalis, bet juk tai ne išeitis, juk kartu su savimi jis nešasi savo ydų bagažą, savo praeitį, o juk kaip žinia nuo savęs nepabėgsi. Ką manai apie tuos bandymus greitu būdu rast “nušvitimą”?

Individualaus protavimo rėmuose ganėtinai sudėtinga patekti į gnostinę būseną. Vienas lauke ne karys, arba mūsų mąstymas pats savaime nelabai progresyvus. Kaip ir filosofijoje — mąstymo laukui plėstis būtinas neramus, klausiantis protas. Atsakymai filosofijoje nereikalingi — jie tik atskiria, izoliuoja žmogų nuo filosofijos esmės. Atsakymas filosofijoje yra klausimų dauginimosi momentas. Literatūrą reikia skaityti ne tam, kad gautume atsakymus, o tam, kad išmoktume savarankiškai klausti.

Gnostinė būsena yra susiliejimas su kitomis proto buvimo formomis, tačiau tam būtini metodai, praktikos, mokytojai, knygos. Tradicija yra tai, kas neleidžia mums segreguoti mąstymo. Mes esame visos žmonijos patirties tęsinys, išdava, rezultatas. Mūsų genome, mūsų pasąmonėje, mūsų, kaip esybių vienyje yra visa žmonijos, gyvybės, visatos informacija. Gnostinė būsena yra susiliejimas su šia informacija. Pirminis ramybės šaltinis. Tačiau pradžioje apie tą būseną geriau šiek tiek išmanyti. Tam ir reikalinga tradicija.

Flageliantai save plakdavo iki nukraujavimo, šamanai šokdavo ir mušdavo ritualinį būgną iki nukritimo, jogai išeidavo į kalnus, užsidarydavo metų metais olose. Taip — visa tai vien tam, kad nuplėšti kasdienybės užsklandą ir atsistoti į alternatyvią suvokimo pozą. Tas buvo aktualu visais laikais, tik ne visai daugumai planetos gyventojų. Manau panašios proporcijos išsilaikė ir iki šių laikų. Nors kabalistai teigia ką kitą: pasak jų, dvidešimt pirmas amžius yra žmonijos lūžio laikotarpis, nuo kurio žmonija taps pajėgi nušvisti be tradicijos.

Terence McKenna savo paskaitoje dėstė apie du žmogiškojo proto papildymus. Kibernetinė erdvė, internetas, kompiuterinės technologijos praplėtė žmonijos racionalųjį pradą: skaičiuoti, apdirbti informaciją, išlaikyti ją atmintyje, archyvuoti tapo žymiai lengviau. Didžiuliai skaitmeninės informacijos klodai sutalpinami adatos galvutėje.

Intuityvųjį, dvasinį mūsų pradą papildo laboratorijose susintetintos medžiagos, kurias mes labai nepagarbiai vadiname haliucinogenais: LSD, psilocybinas, meskalinas ir t.t. Haliucinogenai mus nukelia į gnostines būsenas žymiai greičiau ir be tokių alinančių organizmą pasekmių. Žmonijos protas pats atrado kaip save praplėsti.

Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie pažangiausią sintetinį haliucinogeną DMT. The Spirit Molecule. Ten kalba gerokai šviesesni žmonės nei tie politizuoti bukagalviai, kurie įteigė jums esą alkoholis gerai, o visa kita — narkomanų kaifas.

Manau išbandyti kažką panašaus su atitinkamu nusiteikimu yra tiesioginis kelias į nušvitimą. Ir nebereikia eiti į dykumas.

 

Kerštas. Kodėl jis toks saldus? Bet ar neapninka tuštumos pojūtis, kai jau atkeršijama? Juk ar neužeina graužatis, jog buvo galima įvykdyt daug daugiau keršto variantų? Ar tik pats keršto planavimas nėra pats saldžiausias jo komponentas?

Nešioti savyje pyktį pirmiausia yra kenksminga pačiam nešiotojui, todėl jau taip sutverta, kad pykčiu mes linkę atsikratyti. Mes iškrauname pyktį. Dažniausiai ne bet kaip ir ne bet kur. Emocinį matymą žmonija prarado jau kadu kadaise — nuo tada, kai atplyšo nuo gamtos. Todėl pykčio kaip emocijos mes nebeidentifikuojame. Mūsų loginis mąstymas randa daugybę priežasčių pykčiui pateisinti. Pyktį mes matome kaip priežastį. Todėl į pagalbą pasitelkiamas kerštas — kaip tiesioginė sąsaja, kaip laidininkas, kaip nusiorinimo ventilis. Mes atpratę transformuoti pačią emociją, todėl transformuojame priežastį ir siunčiame atgal tariamam pykčio sukėlėjui, nė nesusimąstydami, kad pykčio priežastis esame patys.

Įžeisti neįmanoma. Įmanoma tik įsižeisti.

Menas yra tas laukas, kuriame galime transformuoti savo emocijas. Nutapyk savo pyktį, nutapyk savo neapykantą, kerštą, ir jis taps pasigrožėjimo objektu.

Sudėtingiausią keršto formą jau išrado ankstyvieji krikščionys. Nėra didesnio pasmerkimo, nei atleisti žmogui, kuris to nevertas.

Sąžinės invokacija.

 

Ar nugalėti geismą — aukščiausia kiekvieno vyro ar moters egzistencijos pastanga? Juk nenugalėjęs geismo, žmogus negali tikėtis valdyti save… Geismai tarsi inkaras mus laiko prie materijos…

O kur ta geismo nugalėjimo riba? Dvasiniai žmonės irgi turi savų ydų — geismo atsisakymas irgi kartais įgauna maniakiškus pavidalus. Manau bėda ne geisme, o jo kokybėje, jo tiksluose, misijoje.

Juk yra skirtumas tarp geismo mylintis su mylima moterimi, ir pisantis su šliucha?

Jeigu dvasinė praktika tarnauja atimti iš mūsų tai, ką mes turime žmogiško — ji ydinga, klaidingai įsisavinta. Mes niekad netapsime angelais. O be to, žmogaus pozicija kūrėjo akivaizdoje gerokai aukštesnė nei angelų — žmogus yra laisvas pasirinkti tarp gėrio ir blogio. Žmogui suteiktas šansas neprarasti nei gėrio, nei laisvės. Angelai — prasta siekiamybė. Šūdinas pavyzdys. Jie įkalinti, užkonservuoti gėryje — jie netgi abejingi, akli gėriui. Apgailėtini sutvėrimai.

Geismo atsisakymas iki nužmogėjimo ribos — menka pergalė, kažkuo primenanti angelą. Žinoma, nužmogėti galima ir atvirkščiai — gyvuliop, kai žmogus aptenka pinigais, tačiau vien tam, kad patogiau šikti, geriau miegoti, ir sočiau ėsti.

Atsisakyti geismo vien tam, kad valdyti save? O kam save valdyti? Kad geriau vairuotųsi sprunkant nuo kančios?

Kančia yra svarbiausias mūsų gyvenimo dėmuo. Būtent kančios mums pavydi ir dievai ir angelai ir demonai. Į ją reikia žengti be baimės.

Kančia yra mūsų pretenzijos į dievo sostą — jie visi tai žino.

Žvaigždės atspindys vandens paviršiuje — jos kūnas bala, jos žinojimas — kosmosas. Bala gali drumstis, bet žvaigždės atspindys su dumblu nesimaišo.

Jeigu esi sąmoninga būtybė, geismo atsisakyti nebūtina.

 

Iš ko susideda asmenybė? Ar galima kalbėt apie kažkokį žmogaus išskirtinumą, kai mus veikia tiek skirtingų išorės faktorių-filosofijų-minčių? Esam kartais kaip baltas lapas į kurį kas netingi prirašo visko…

Kaip ir minėjau: matricos žmonės, ir matricos architektai. Kaip tas pats Nyčė rašė: daugumos beprotybė — taisyklė, individo beprotybė — išimtis. Vieni žmonės veržiasi būti kuo normalesniais, kuo labiau panašiais į kitus, kuo mažiau išsiskiriančiais. Tai sistemos žmonės. Būtent tokiais žmonėmis minta sistemos švytuoklė.

Kiti visomis išgalėmis veržiasi iš švytuoklės. Ieško naujų, dar neatrastų būdų, kelių ir būsenų. Jeigu žmogus kažką randa be sistemos pagalbos — jis tampa Asmenybe. O kas apibrėžia Asmenybę? Sekėjai — vidutinybės, minia. Asmenybė neįmanoma be minios palaiminimo. Turime paradoksą: drakonas žuvo, šlovė drakonui.

Vos tik žmogus atranda būdą pasipriešinti sistemai, sustabdyti visuomenės švytuoklę, jis automatiškai pats ima virsti sistema. Tokia jau tų švytuoklių prigimtis.

Grįžimas į tabula rasa yra tai, ką aš vadinu savasties paieškomis.

Jeigu ąsotis pilnas myžalų, mes neužpildysime jo vynu.

 

Atlaidumas. Pagal ką verta spręsti ar šis ar anas veiksmas vertas atleidimo? Ar visada laikas užgydo nuoskaudas?

Kvaila neatleisti už vieną kartą, bet lygiai taip pat kvaila atleisti už antrą. Čia ne mano mintis, bet labai gerai atitiko klausimo turinį. Facebooke čia prisiskaičiau aforizmų visokiausių. Va dar vienas: kvailys nei pamiršta, nei atleidžia, naivuolis ir pamiršta ir atleidžia, išminčius atleidžia, bet nepamiršta.

Visuomet bandau laikytis išminčiaus pozicijos.

Žinoma, atleisti kartais būna gerokai sunkiau, ir tai pareikalauja žymiai daugiau vyriškumo, nei duoti į snukį.

Bet: jeigu nesugebi atleisti vyriškai, o tik moteriškai — su visomis iš to išplaukiančiomis matomomis ir nematomomis pasekmėmis, intrigomis, apkalbomis, pasyvia agresija, konstruktyvaus dialogo stygiumi — nekankink žmogaus, duok į snukį.

 

Autoritetai. Pastebėjai, kaip jie kinta mums augant, bręstant, įgyjant daugiau gyvenimiškos patirties? Ar liko nepakitusių Tau autoritetų tarkim per pastaruosius 10 metų? O kas nutinka, kai pats savo galimybėmis persveri savuosius autoritetus? O koks jausmas Tau pačiam būt kam nors autoritetu? Jauti kažkokią atsakomybės naštą?

Senokai pamiršau visus autoritetus. Kai nugyveni pusę gyvenimo — pusę kelio jau nueita, nebeapsimoka ieškoti autoritetų. Jeigu pasigavai tinkamą inerciją, jeigu esi įsitikinęs to, apie ką gyveni teisingumu, visi autoritetai tampa vaiduokliais.

Apie savo autoritetą diskutuoti nepatogu, bet, kad jau taip išplaukė: ilgiuosi žmonių, iš kurių turėčiau ko pasimokyti, perimti. Žmonės kurie greiti liaupsinti, greiti ir pasmerkti, todėl būti autoritetu pavojinga. Pasekėjai baisi minia. Jie nelauks kol suklupęs atsistosi — sutryps ir tiek.

Jaučiu, kada žmonės stengiasi įtikti. Šlykštu. Mano draugu, juolab autoritetu niekada netaps žmogus neturintis nuomonės. Žmogus turintis tvirtą nuomonę visuomet mokės ją pateikti patraukliai, nors ji ir būtų radikaliai priešinga tavąjai.

Vienas lietuvių aforizmų meistras V. Karalius labai taikliai apibūdino: kalti vinį į minkštas smegenis lengviau, į kietas patikimiau.

Žmogus be savo nuomonės niekada nebus lygus man.

Atsakomybės našta? Žinoma, kad jaučiu. Jeigu jau teko garbė gyvenime būti pakeltam iki autoriteto — nebegali savęs švaistyti netikriems dalykams.

 

Mes, kurie linkę link filosofinių apmąstymų mylim vienatvę, nes joje randame prieglobstį savo mintims, bet ar ji suteikia Tau kažko daugiau? Kaip surandi “aukso vidurį” tarp socialinio gyvenimo ir atsiskyrėliškumo?

Baltas popieriaus lapas man yra aukso vidurys tarp socialinio gyvenimo ir atsiskyrėliškumo. Prie tuščio lapo visuomet gali pasisodinti būsimą skaitytoją ir nuostabiai išsipasakoti, nusiimti vienatvės naštą. Tai suteikia šiek tiek socialinio reikšmingumo, padeda nuraminti emocijas, praskaidrina vienatvę.

Įsivaizduojamas skaitytojas gali su tavimi susisiekti net iš tos tolimos ateities, kai tavęs paties jau nebėra gyvųjų tarpe.

Žymus psichoanalitikas I. Yalom parašė nemažai literatūros apie terapinę teksto galią. Tiek rašomo, tiek skaitomo.

Tekstas mano gyvenime yra labai svarbus. Jis yra mano gyvenimas.

Čia, šio žurnalo puslapiuose aš esu ne kas kita, kaip raidžių kombinacija.

Labai susižavėjau J.P. Sartre knyga “Žodžiai”. Pasak jo, tekstas yra tas langas, per kurį vienas į kitą žvelgia rašytojas ir skaitytojas. Tokiam langui neturi įtakos nei laikas, nei atstumas.

Labas, ar matai mane? Aš pats tave ištraukiau iš baltos begalybės.

“Vienatvėje šalia mūsų visada kažkas stovi” — šią mintį išgirdau Koršunovo pastatyme “Kelias į Damaską”. Tuomet pasirodė, kad visas spektaklis buvo būtent apie mane.

 

Ar šlovė verta pastangų? Gal geriau pomirtinė, bet šimtmečius trunkanti, o ne trumpalaikė šlovė? Juk miniai nesvarbu kokį klouną šią minutę dievinti, juk po jo bus kiti.

Šlovę mes matome tik iš pavydo varpinės. Kitų šlove mes žavimės, jos geidžiame, siekiame jos kaip svajonės. Atsidūrę savo pačių šlovėje mes imame jos nebematyti. Ji pasislepia nuo mūsų regimybės. Šlovė susideda iš tos pačios skausmingos kasdienybės. Argi pasakytumėte, kad, pavyzdžiui Cezaris, arba M. Jacksonas turėjo mažai šlovės? Nemanau, kad jie buvo pajėgūs atsikąsti nors gabalėlį savo pačių šlovės. Man labiau panašu, kad jie buvo didžiulės kančios žmonės. Šlovė veikiau yra sunki našta, katorga.

Jokia šlovė neverta pastangų, tačiau neretai pastangos, jeigu jos yra nuoširdžios ir intensyvios, karūnuojamos šlovės vainiku.

 

Šiuolaikinė filosofinė literatūrą (bent jau 88 proc.) nieko verta, tikra atgaiva senų autorių filosofiniai traktatai, kurie dažnai ypač aktualus, nes juose nagrinėjamos temos, kurios jau nekinta daugelį amžių. Bet, anot Nyčės, kam reikalinga knyga, kuri tavęs neatitraukia nuo visų kitų knygų? Deja, tokios Knygos dar neradau, nors jų teko skaityt minimum 3905. O gal kiekvienam Tavo amžiaus tarpsniui skirta tam tikra knyga? Kurią po kelerių metų pakeičia kitą… O kokios yra kertinės Tavo filosofinės pasaulėžiūros Knygos? (ar bent autoriai)

Nustojau tikėti atsitiktinumais, nes įsitikinau, kad ne aš susirandu knygas, o jos susiranda mane. Niekaip nesugebėčiau atsakyti į klausimą kodėl aš domiuosi tuo kuo domiuosi. Ko gero aš pats esu tai kuo domiuosi, todėl ir domiuosi. Kartais knygos pasitarnauja kaip gairės, kelrodžiai. Jeigu nori knygoje rasti atsakymą — visada atkreipk dėmesį į aplinkybes, kuriomis ji tave pasiekė. Knyga visuomet yra ne tik tekstas, bet ir ženklas. Pasaulis nuolatos į mus kalba — tai iš esmės yra vidinis mūsų dialogas, arba tai, kaip mes pritaikome ženklų reikšmes sau. Į mus kalba ne tik knygos, bet ir krentantys puodai, spragantis laužas, pastipusios katės.

Paskutinė knyga kurią skaičiau: P. Coelho “Alchemikas”. Į mano rankas ji pateko visiškai atsitiktinai. Tarytum atsitiktinai, tačiau tai ką ji man davė buvo neįtikėtinai savalaikė ir reikšminga. Man reikėjo BŪTENT to. Intuicija mūsų niekada neapgauna. Visas klaidas mes padarome tik logikos dimensijoje. Daugelis medžioja Coelho knygas vien todėl, kad jis šiais laikais vienas populiariausių. Niekada nemedžiojau knygų vien tam, kad “reikia perskaityti, nes jau visi skaitė”. Na, privalomoji literatūra — čia kita tema.

Neįsivaizduoju, kaip čia pradėti vardinti tuos autorius, visi jie vienodai reikšmingi: Kastaneda, Aurobinda, Charmsas, Blavatskaja, Rablė, Pelevinas, Bariko, Šliogeris, Platonas, Parulskis, Bodleras, Hesė, Abė, Gombrovičius, Brodskis, Rama, Valgrenas, Hakslis, Laitmanas, Jerofejevas, Kamiu, Kraulis, Kierkegoras, Papiusas, Hegelis, Tagorė, Vuima, Zelandas t.t. Pataupykime popierių…

 

Meilė. Kažkas ne iš šio pasaulio. Ar ji tave skatina kūrybai ar ją griauna?

Ko gero meilės ir kūrybos kombinaciją galima būtų pavadinti mūza. Nesu to patyręs. Žinau ką reiškia kurti, žinau ką reiškia mylėti. Man šie dalykai nesuderinami. Čia aš apie meilę, kuri pati yra kūrinys, prie kurio nebelieka jokių jėgų, jokio noro, jokios prasmės kurti. Kūryba yra tokios meiles sublimavimas. Juokingi žmonės, kurie bando analitiškai apčiuopti meilę. Meilės sąvokos išrenginėjimas retai ką turi bendro su pačiu jausmu.

Skaičiau kažkokio tai psichiatro straipsnį, neva meilė yra neurotinio pobūdžio sutrikimas.

Apskaičiuota meilė vadinama išskaičiavimu. Moderniojoje visuomenėje tai populiaru. Net jeigu esi psichiatras.

 

Kiek man teko klausinėt juodmetalio muzikantų, tai atsakymas į klausimą “kokia juodmetalio esmė” kartais skirdavosi kardinaliai. Bet pasitaikydavo, jog jie jį telaikė paprasta muzikos forma, kaip kokį džiazą, rokenrolą. Bet juk juodmetalio kertinis akmuo juk yra tamsioji ideologija? Tik štai jaunos grupės paveiktos žiniasklaidos vėl žavisi šLavėj’o “Shit’ono byblija”, o juk kadaise Norsk Inner Black Metal Circle kovojo prieš šį marazmą. Bėgant metams man vis sunkiau rimtai skaityt dalies juodmetalio grupių tekstus, jie tokie vaikiški ir buki (pragaras/šlovė Šėtonui/demonų puota/juodas šabas), ar ne laikas pakelt ideologinę kartelę aukštyn, aukščiau mėgėjiško okultizmo? Laimei, Lietuvoj tą kartelę buvo užkėlę Anubi, Nahash.

Kas padeda raketai įveikti atmosferą, ima kliudyti už atmosferos ribų.

Black Metal ideologija man buvo būtinas štampas, klišė. Tik sulaukęs brandaus amžiaus gali išreikšti sąmoningą požiūrį į visuomenę. Paauglystėje šis požiūris labai impulsyvus, neapgalvotas — bet dažniausiai jame ir atsispindi tikrasis mūsų gyvenimas, kuriam prasmę uždeda su metais stiprėjanti teisė eiti savo keliu.

Nebesistengiu būti blackeriu, nes ko gero, pagaliau juo tapau. Šablonai liko praeityje. Bet jie buvo būtini.

Kokia juodmetalio esmė vartotojui? Pilna stereotipų. Kelias yra juodmetalio esmė.

Black Metal ne paviršutiniškų žmonių muzika.

 

Ar pastebi kokių teigiamų poslinkių šiandienos juodmetalio scenoje? Ar randi tradicijos tęsėjų Lietuvoj, dėl kurių nėra gėda?

ANUBI, POCCOLUS, NAHASH — jie buvo tikri. Lenkiu galvą prieš Juos visus.

Šnekant kita linkme — ARGHARUS buvo galingiausias projektas tinkamai reprezentuoti Lietuvos Black Metal šiuolaikine, atlikimo kokybės prasme. O daugiau, ką čia ir beįžvelgsi, šiais laikais darosi visai nebepopuliaru groti kokį nors žanrą.

 

Senatvė. Kol buvom jauni, mes apie ją mažai temąstėm, ji mums atrodė anapus gyvenimo horizonto, bet dabar beliko mūsų kūnams tik jos laukti, kol Mirtis išlaisvins iš fizinio apvalkalo. Kaip norėtum sutikt senatvę? O gal jei kūniškos kančios taps nepakenčiamos pagreitinsi išvyką Anapus ?

Neskubėk į ateitį, ji pati atskubės. Girdėjau kas neturi laikrodžio, to senatvė nepasiveja. Senatvė yra požiūris. Esu matęs labai jaunatviškų, gyvybingų senukų, taip pat esu matęs nerealiai pasenusių jaunuolių.

Kiek suprantu, antroji klausimo dalis netiesioginė provokacija apie savižudybę. Ne. Neketinu žudytis. Nesu lengvai pasiduodantis. O jeigu ir sugalvočiau — nesitriochinčiau ant visos Lietuvos, kaip Bentonas ant viso pasaulio.

 

Kokių laidotuvių norėtum? Gal jau apmąstei antkapio epitafiją?

Norėčiau prašmatnių laidotuvių. Su grandininiais šarvais, skydu ir šaukštu. Pageidaučiau trylika juodų žąsų ir jokių vainikų. Laidotuvės turėtų būti filmuojamos, ir transliuojamos per kabelinkę. Svajoju būti palaidotas stačias. Žemyn galva. Su pripučiama moterim. Dviguliame grabelyje. Kaukolės ertmė turėtų būti prikimšta cukraus, o ant galvos užmauta bokso pirštinė.

Paminklas — pusiau marmurinis, pusiau drožlių plokštės. Didelis, bet nesunkus. Apdėtas vertingais mineralais ir prislėgtas trijų-du-po-pusę centnerio špyžiaus priekalu.

Ant priekalo epitafija: čia stovi tas, kuris dėjo ant jūsų ašarų skersą.

Jei rimčiau — labai gera knyga “Įsivaizduojamos Mirtys”, kažkokio prancūzų autoriaus, nebeatsimenu pavardės. Joje aprašomos trisdešimt keturių visam pasauliui žinomų rašytojų išėjimo Anapilin akimirkos, paskutiniai išsakyti norai, paskutinės užrašytos mintys, paskutiniai iškvėpti atodūsiai. Gili knyga. Rekomenduoju.

Paskutiniai žmogaus gyvenime ištarti žodžiai būna labai įvairūs, jie neša visai kitokį užtaisą. Jų paveikumo galia visai kitos kategorijos. Tai esminiai žodžiai. Tuos žodžius visi žmonės ištaria JAI. Epitafija yra farsas. Gyvųjų pokštai.

 

Na, kaip ir pridera Black Metal atstovui, keletas piktesnių žodelių pabaigai.

Ačiū tau .:. — pasirodo turi galios. Tikėjausi, kad mečiau atsakinėti interviu. Deja, buvai tikrai įkyrus, ir sugebėjai pagauti teisingą diskursą. Ačiū už tai, kad įtikinai jog verta. Tai buvo paskutinis mano interviu. Paskutiniam Lietuvoje zinui.

Sveikinu su idėja išleisti tikrą, senovinį, apčiuopiamą ziną. Nesitikėjau, kad Lietuvoje dar kirba andergraundo kibirkštis.
O skaitytojams, tai eikit visi nachui. Vis tiek nei vienas neperskaitys iki galo.